Rasa Zdanovičienė

Mano pirmas pasimatymas su mozaika įvyko Jordanijoje (2005). Ten stebėjau, kaip tikri meistrai kuria mozaikas iš natūralaus akmens kvadratukų. Procesas – užburiantis, o rezultatas – neįtikėtinas rankų darbo šedevras! Pats akmuo skleidžia kažkokį paslaptingą virpesį, o skrupulingai išdėliotos gėlių kompozicijos ar karalių portretai, kelia pagarbos ir susižavėjimo jausmą.

Su pačiu mozaikos menu iš arčiau susipažinau dirbdama dukterinėje „Swarovski” kompanijoje (2002-2009). Kūrybinį įkvėpimą skatino darbas teatre: kostiumų ir dekoracijų dizainas, scenografijos ruošimas, gastrolių ir renginių organizavimas, ir t.t. Vilniaus teatru „Lėlė“ (2007-2009), Vaikų jaunimo klubu „Verdenė“ (1996), „Vaidilos“ teatru (1991-1996) ir Vilniaus Operos ir Baleto teatru (1991-1994).

Džiaugiuosi savo gyvenimo keliu – studijos Vilniaus dailės akademijoje (1996) ir scenografijos specialybės darbo praktika išmokė stebėti visumą, o kruopštus kristaliukų dėliojimas – įpratino prie kantraus detalyčių komponavimo. Šiandien visa tai be galo praverčia kuriant mozaikas.

Labai norėčiau, kad mozaika atsigautų ir populerėtų Lietuvoje – tai puiki meno šaka ir saviraiškos forma. Mes galime puošti veidrodžius, paveikslų rėmus, vazas . Galime kurti papuošalus, paveikslus, padėklus, baldus ar net dekoruoti sienas.

Vienetinė dovana visada bus žymiai brangesnė nei kinietiškas niekutis. Nes, rankų darbo kūrinys jau savaime skleidžia rankų šilumą. Smukias detales, įvairius daikčiukus galima sukomponuoti taip, kad užkoduotą mintį supras tik tas, kam ji skirta.

Mozaika, puikus būdas išsaugoti įvairias mielas smulkmenas, primenančias brangius žmones ar nuostabias akimirkas. Juk gerai pagalvojus, mūsų gyvenimas – tai ištisa MOZAIKA…