Fotomenininkė Daiva Babravičiūtė - Barzdelienė: ,,Man Lietuva - tai pasaka"

  • as1-rez-1

    Jūsų dėmesiui siūlome straipsnį - fotografijos menininkės Daivos Babravičiūtės - Barzdelienės portretą, paskelbtą svetainėje pasakosaugimui.lt šių metų kovo pirmą dieną, rubrikoje "Gyvenime - kaip pasakoje".

     

    Didelė garbė ir džiaugsmas sutikti pirmąją rubrikos viešnią, savo labai gerą vaikystės draugę - Daivą Babravičiūtę - Barzdelienę - dviejų vaikų mamą, žmoną, fotomenininkę ir, kaip ji pati sako, amžiną studentę. Su ja mudvi kadais aukštai ievose po namų langais rengėme slėptuves, miškeliuose namus, mokyklas ir ligonines, organizavome malkų nešimo talkas, kiemo diskotekas, iš proto varantį mėlynių rinkimą „kas pirmas pririnks 8 litrus“, slidinėjimo turus šile ir pavojingas maudynes Nemune.
    Pradedam nuo „čia ir dabar“, t. y. žiemos, ir čia pat esančio Daivos gimtadienio. Klausiu Daivą, apie jos išskirtinį gimimo metą - paskutinę žiemos dieną, kuri kas ketverius metus būna priešpaskutinė. Ar tai turi jai kokią nors reikšmę, ar ji jaučianti, kad žiema – JOS metas, ar Daivai, kaip tam gimtam jos vasario mėnesiui, būdingas savotiškas nepastovumas, „jau baigiau, nusprendžiau, oi, ne, mielieji, persigalvojau, dar pabūsiu“?
    Daiva net apsąla nuo tokio klausimo, būsiu pataikius:
    - Žiema man stebuklingas metas. Žiema mano draugė. Žiemoje gimsta stipriausios emocijos. Kiekvieną žiemą išgyvenu „dejavau“ ir atrandu vis naujų spalvų. Patys šilčiausi, įsimintiniausi ir giliausiai širdyje įstrigę momentai susiję su žiema. Man visi dvylika metų mėnesių galėtų būti žiemos mėnesiai. Tik gaila tos žiemos ne tokios žiemiškos - sniegas, pūga, ledas, tamsa ir šaltukas man sustiprina emocijas.
    Pertraukiu savo draugę, atsiprašydama, kad ji kalba, kaip kokia Sniego karalienė. Neįtikėtina, juk kas ją pažįsta, tvirtintų, kad šiltesnio žmogaus net nepažįsta. Klausiu, ar tai įmanoma.
    Daiva šypsosi ir pritariamai linguoja galva. Ir tęsia toliau. „Oi, nepastovumas man siejasi su romantika. Romantikams gyventi smagiau. Aš gyvenu smagiai. Jei rimtai, esu ir pastovi, ir nepastovi išvien.“
    Daiva išvardija jai šventas vertybes, kurias vadina savo gyvenimo konstantomis. Tai šeima, draugai, meilė Tėvynei. Visa kita, kur gali reikštis laisvai ir prisitaikyti lanksčiai, menininkė įvardija savęs, laimės, harmonijos paieškomis. Tarsi iš saviugdos vadovėlio fotografijos ir ne tik šito meno profesionalė išpyškina klasikinį laisvos ir kūrybingos moters vieną iš apibrėžimų. Priimti savo prigimties dovanas ir atsiverti pasauliui savo visomis pajautomis yra, anot Daivos, jos sėkmės ir laimės receptas.
    Pereiname prie to, kas, mudviejų su Daiva nuomone, - svarbiausia. Pastovioji ir nepastovioji mano vaikystės draugė neseniai su vyru antrą kartą tapo tėvais ir svajoja apie dar gausesnę šeimą. Pastebiu, kad tai primena tipinę laimingos pasakos pabaigos formulę, nuo kurios prasideda sąmoningas dviejų žmonių darnus sugyvenimas. Domiuosi, ar Daiva galėtų patvirtinti, kad gyvenime pasitaikė, ar vis dar pasitaiko pasakiškų patirčių, kaip antai ėjimas savęs suvokimo keliu, išbandymai, artimo žmogaus paieškos, pasiaukojimas, vis naujai kylantys iššūkiai, kurie brandina ir augina? Kokie jie?
    - Darni, harmoninga ir laiminga šeima - tai viena iš mūsų su vyru didžiausių svajonių. Tik laimingoje šeimoje auga laimingos ir brandžios asmenybės. Todėl su vyru vienas kito neribojame. Kiekvienas atskirai, o tuo pačiu ir kartu auginame ,,save‘‘ ir savo, mūsų laimę.
    Daivos labai įžvalgia nuomone, augdami ir tobulėdami mes ne tik vidų dvasinio peno „pripildome“, mes taip pat kuriame ypatingą aplinką ir aplink save, kurioje, anot pašnekovės, galime išjausti, išgyventi mums leistus patirti gyvenimo stebuklus, kurių didžiausias - vaikų auginimas. Priimti iššūkius, pastebėti net ir mažus kasdienius dalykus, kaip ir galima tikėtis iš akylos fotografijos žinovės, - taip pat reiškia augti, siekti laimės.
    - Tai ar esi laiminga? - klausiu Daivos, - kas tau yra laimė?
    - Tikrai taip, - tvirtina fotomenininkė, kurios darbai - jau pakeliui į meno galeriją, o parodos - kirba galvoje. - Iš prigimties esu laimingas ir pozityvus žmogus.
    Šypsenos ir skambaus juoko žmogus, dar pridėčiau. Tarsi pritardama Daiva savo pozityvumą kildina iš mamos, humorą - iš tėčio, o laimę laiko natūralia būsena. Laimė visur ir nepamatuojama - laisvė yra laimė, galimybė rinktis yra laimė, nauji išbandymai ir naujos patirtys svetur gyvenančiai kūrėjai yra laimė. Net kasdienybė, ir ta.
    Priartėjome prie pakylėjančių Daivos fotografijų. Prisipažinsiu, man jos buvo didelė staigmena, nes Daivą žinojau kremtant labai net žemiškos sferos studijas - Žemės ūkio technologijas ir jų vadybą - A. Stulginskio Universitete. Vėliau girdėjau ją įsteigus savo floristinių interjero detalių parduotuvę vaizdingame vieno iš Londono rajonų senamiestyje. Pasirodo, čia dar ne viskas. Baigusi bakalauro studijas ir nusprendusi savęs paieškas tęsti užsienyje, tik atvykus į svečią šalį Daiva ėmėsi… sporto trenerės darbo.
    - Įnirtingų studijų dėka tapau sėkminga asmenine trenere, - dėsto mano draugė, kurią, akimirksniu suprantu, pažinojau, tik vaikystėje, - įvairių sporto klasių instruktore. Nuostabią, neišdildomą patirtį ir įkvepiančias pažintis su stipriomis, puikiomis asmenybėmis atnešė sportavimas su negalią turinčiais žmonėmis. Bet prireikė kūrybos. Tada ir gimė mintis įsteigti floristikos saloną. Bet po kurio laiko vėl grįžau į sportą. Supratau, kad be reikalo. Norėjau kurti.
    Pašnekovė pastebi klausiantį mano žvilgsnį ir garsiai nusikvatojus pati sau užduoda mano jai paruoštą klausimą:
    - Kaip ir kada atsirado fotografija? Dar čia klausimas, kas kas ką atrado, - šypsosi Daiva. - Ir toliau pasakoja neįtikėtinus savo karjeros nuotykius, bet ne apie fotografiją.
    - Taigi po antro bandymo sporte, ėmiausi studijų, floristikos, koledže. Netgi laimėjau daugiausiai žadančio metų studento titulą, apdovanojo pats miestelio meras. Kažkokie laimės metai tai buvo…
    Ji jau čia, visai šalia ta fotografija, - vėl šypsosi Daiva, sugrįžusi mintimis. - Prieš aštuonetą metų Kalėdų senelis (vėl žiema!!!) buvo dosnus ir padovanojo man tai, kas ir vėl keitė mano gyvenimą, - fotoaparatą. Jį gavus supratau, kad nieko apie fotografiją neišmanau, net nežinojau džiaugtis ta dovana, ar ne... Todėl ir vėl teko bristi į man nežinomus vandenis, išmainyti nusistovėjusią ramybę ir pastovumą į nežinomybę. Vėl visa galva pasinėriau į įvairias fotografijos studijas, skirtingų lygių, su pertraukomis. Tuo metu ir tapau dviejų nuostabių vaikų mama.
    Dovana, visgi, buvo gera, abi su pašnekove nusprendžiame, ir toliau nuklystame į motinystės, kūrybos, laisvės ir įsipareigojimų šeimai, profesiniams ieškojimams, vingrybes. Daiva visame tame bėgime arba atrastame motinystės ir karjeros tandeme sugebėjo surengti net keletą, kaip ji sako pati, kuklių parodų, paskutines, trukusias kelis metus fotografijos studijas koledže užbaigė praėjusių metų liepą, likus vos savaitei iki dukrytės gimimo!
    Dviejų vaikų mama, tebesvajojanti apie dar gausesnę, darnią ir laimingą šeimą, išsitaria mananti suradus save. Fotografija ir floristika (kuri, pasirodo, niekur nedingo iš jos gyvenimo), o, tiksliau, KŪRYBA yra tai, kuo ji gali išreikšti savo širdies ir sielos virpesius.
    Nusikeliu į savo (ar gal reikėtų sakyti savo ir pasakų) pirmąją fotosesiją, kuri, Daivos dėka, įvyko baigiantis praėjusiems metams. Tai, kaip Daiva dirba, man paliko nepakartojamą įspūdį. Dirbo labai greitai, labai tiksliai ir aiškiai „instruktuodama“. Tai turbūt vadinama profesionalumu. Apėmė jausmas, kad fotografės kito žmogaus pajautimas - tiesiog stebuklingas. Visas prieš objektyvą praleistas laikas – vienas malonumas, be nuovargio ir menkiausio sielos maištavimo. Daiva idėją savo pasakų viziją pateikti fotografijomis, kurią „išrutuliojo“ dar prieš pusmetį, puikiausiai sutalpino į dvejus sakinius, daugiau apie tai beveik nekalbėjom. Man natūraliai kilo klausimas – Daiva Babravičiūte - Barzdeliene, tu kiaurai permatai žmogų, ko jis nori, arba, ką jis gali? Užduodu jį garsiai.
    Daiva Babravičiūtė – Barzdelienė atsidūsta:
    - Koks sunkus klausimas, - surimtėja ir šypsosi. - Ačiū…
    Surimtėję keliaujam prie „sunkių“ jausmų, pavyzdžiui, ilgesio.
    - Daiva, gyveni užsienyje. Ar ilgiesi Lietuvos? Kas ji tau?
    Ji beveik prakalba poezija, ta, neeiliuota, iš pačios širdies gelmių:
    - Lietuva - tai šeima.
    Lietuva - tai namai.
    Lietuva - tai jausmai.
    Lietuva, tai vaikystė.
    Lietuva, tai pirmos patirtys.
    Lietuva, tai mano kelio pradžia.
    Ji visada bus labai svarbi ir neatsiejama mano gyvenimo dalis.
    Ilgesys Lietuvai stiprus ir su metais vis labiau stiprėjantis.
    Garsiai atsimenu taip pat dvejus metus gyvenus svetur. Kaip ir tai, kad nepaisant to, kokia nuostabi toji šalis buvo, kad ir kokie mieli žmonės mano kelyje pasitaikė, kad ir kokia melodinga kalba joje skambėjo, - tokio mėlyno dangaus su baltais debesimis, koks būna čia, Tėvynėje, nemačiau. (Gal tik mano akys kitaip rodė). Ir tai, kaip man to trūko. Kaip ir sãvo Nemuno kranto, miško, pievų, išplaukiančių rugių laukų ir rugiagėlių. Ir gimtosios šnektos.
    Todėl esu Lietuvoje. Ir neužsimirštu kalbinanti Daivą:
    - Ar tau, ypatingai aštrų regėjimą išlavinusiai, Lietuvos kraštovaizdis (o gal žmonės) taip pat išskirtinai gražus?
    - Tavo išsakyti jausmai identiški maniesiems. Man taip pat nebus skaniau kvepiančio oro po lietaus, sodresnes žalios miško spalvos, svajingai tyvuliuojančio Nemuno su savo atmintin įsirėžusiais stačiais šlaitais. Ir duonos kvapas. Ir augančio baravyko vaizdas šile. Ir papročiai, ir tautosaka, ir poezija, ir žmonės. Man Lietuva - tai pasaka. O gyventi pasakoje mes visi norime...
    Kai prieiname prie pasakiškai optimistinių gyvenimo Lietuvoje vizijų, kurias, kūrybinga jauna moteris tiki išsipildysiant, sumoju, kad pats laikas iš jos išklausti tuos raktinius žodžius, kurie galbūt padės kokiam neapsisprendusiam žmogui sekti paskui savo svajones.
    Daiva pasirenka vienintelį:
    - Norėčiau palinkėti drąsos. Drąsos būti savimi, drąsos savęs ieškoti...
    Maloniai kalbėjosi ir pasimėgaudama pašnekesį su fotomenininke Daiva Babravičiūte - Barzdeliene užrašė Akvilė Sadauskienė

    Fotografės įgyvendinta pasakų vizija:


    https://www.youtube.com/watch?v=FnUCmJHtWj0
    Daugiau fotomenininkės Daivos Babravičiūtės - Barzdelienės darbų galite pamatyti čia:
    https://www.facebook.com/Daiva-Ba-Photography-by-Daiva-Babraviciute-149402181906648/

    Prekių nėra.